Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kartu su LR Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentu prie Krašto apsaugos ministerijos kasmet organizuoja  nacionalinį mokinių konkursą „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“. Šiais mokslo metais mūsų progimnazijai konkurse  atstovavo aštuntokės Gintarės (darbo vadovė – lietuvių kalbos mokytoja Ingrida) tiriamasis-autobiografinis darbas ,,Vaikas – politinis kalinys ir tremtinys“. ,,Ėmėmės sunkios, bet prasmingos temos, nes norėjosi įamžinti mūsų pradinių klasių mokytojos Lidijos Širvaitienės prisiminimus apie jos mamytės tragišką vaikystę ir jaunystę kalėjimuose ir tremtyje,“ – teigia mokytoja Ingrida.  Šeimos lemtis įamžinta ne tik pasakojimais, bet ir nuotraukų bei dokumentų pavidalu. Mokytoja Lidija, pagerbta  iškilmingame mokyklos Padėkos renginyje, jaunajai kartai skyrė šiuos šiltus žodžius: „Norėčiau palinkėti, kad šiais laikais nepasikartotų mūsų tautos išgyventos tragedijos ir jūsų vaikystė būtų šviesi, jos netemdytų blogis“.

Siūlome perskaityti darbo ištraukas. Keletą ištraukų paskelbsime vasarą. Laukite tęsinio.

Darbo ištraukos:

Šiandien aš augu laisvos Lietuvos pasaulyje, todėl galiu išsakyti savo nuomonę, domėtis viskuo, kas man patinka,– vaidyba, dainavimu, knygų skaitymu, filmais. Su klasės ir būrelių draugais gyvename įdomų mokyklinį ir kultūrinį gyvenimą. Bet taip buvo ne visada. Praeityje ne tik suaugusieji, bet ir vaikai turėjo  kentėti prievartą, kai 1940 m. Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Apie tai mokomės per istorijos ir lietuvių literatūros pamokas. Tačiau kartą istorija pati atėjo į mano gyvenimą ne per pamokas.  Tada aš supratau, kad mūsų tautos skaudūs išgyvenimai sovietmečiu dar visai šalia mūsų, jie dar ne nutolo, o saugomi žmogaus širdyje.  Juk kartais visiems atsitinka netikėtų susitikimų ir mes išklausome širdį atveriančių pokalbių.  Iš tokių pokalbių gimė ir šis pasakojimas apie seniai mūsų mokykloje dirbančios pradinių klasių mokytojos Lidijos Širvaitienės vaikystę tremtyje ir jos mamytės Alfonsos Užupytės Bauer – vaiko, tapusio  politiniu kaliniu,-  likimą.

Alfonsa Užupytė pagal dokumentus gimė Kazlų Rūdoje 1928 m. gegužės 23 d. Jos tėvas ūkininkas anksti mirė, bet motinai liko turto ir šeima gyveno ūkiškai ir pasiturimai. Būdama jauniausia iš trijų vaikų Alfonsa trylikos metų  buvo sovietų valdžios apkaltinta tėvynės išdavyste, tapo politine tremtine ir buvo išvežta į Krasnojarsko kraštą. Kaipgi  įvyko ši neįtikėtina vaikui istorija? Alfonsa Užupytė labai norėjo mokytis siūti pas tokį meistrą, tačiau jos nepriėmė dėl to, kad buvo per jauna. Todėl jos mama Teofilija Užupienė  ją  ,,pasendino“ 2 metais ir pagal dokumentus suėmimo dieną  jai buvo ne 13, o 15 metų.  Šis atsitiktinumas prisidėjo prie mergaitės tragiško likimo. Nors mama dukrą ,,pasendino“ dėl dukters svajonės mokytis pas norimą meistrą, tačiau Alfonsai taip ir neteko pasimokyti siūti. Paauglė buvo sugauta gatvėje lengvais drabužėliais, net namo neleido grįžti. Man šioje istorijoje liūdniausia, kad tai atsitiko dėl svajonės, kuri taip ir neišsipildė. Į kalėjimą Vilniuje ( į taip vadinamus KGB /sovietinio saugumo/ rūmus)  Alfonsai  mama ir teta siuntė net apatinius rūbus ir megztinį, kurį daug metų vilkėjo kitose įkalinimo vietose.

,,Aš pati į archyvą važiavau ir mačiau mamytės bylą 2014 metais,“ – pasakojo Alfonsos dukra, o dabar mūsų mokyklos mokytoja Lidija. Alfonsa buvo apkaltinta šnipinėjimu japonams. O  iš tikrųjų nei kur ta Japonija, nei kas tie japonai neturėjo supratimo. Kaltinime parašyta, jog Alfonsa ėjo į Runkių kaimą ir  bendravo su kitais banditais. O iš tikrųjų  Runkiuose gyveno jos motinos sesuo, mergaitės teta. Dėl tokių neįtikėtinų kaltinimų ji buvo išvežta iš Lietuvos kaip politinė kalinė ir jai teko kalėti. Viename prisiminime yra istorija, kaip Alfona kalėjo vienoje kameroje su jaunute mokytoja.

Ta mokytoja kalbindavo Alfonsą Užupytę. Pati mokytoja buvo neseniai ištekėjusi ir išvežta besilaukianit vaiko. Tą mokytoją norėjo prievartauti ir ji taip stipriai priešinosi, kad buvo nušauta. Niekada nesusimąsčiau, kokie žiaurūs galėjo būti to meto kalėjimai. Mane šis dalykas  sukrėtė, tačiau džiaugiuosi, kad mokytoja nepasidavė, nors jai tai ir kainavo gyvybę. Gaila, kad prieš mokytojai mirštant Alfonsa nespėjo paklausti jos vardo. Niekada nepagalvojau, kokį žiaurumą patirdavo mokytojai sovietiniais laikais.

Politinius kalinius neretai įleisdavo į vieną kamerą su ,,zekais“ – kriminaliniais nusikaltėlius, žudikais. Buvo sunku, teko ir badauti. Duodavo mažą kvadratėlį duonos ir karšto vandens gerti. Nors Alfonsa ir kęsdavo didelį alkį, ji vis atgnybdavo mažytį trupinėlį duonytės ir prie savo plaukų lipdė mažus rutuliukus, gamino rožančiuką melstis. Kartais, kai nebeištverdavo, atidėtą žirniuką duonelės  sučiulpdavo iš bado. Iš tikrųjų kalėjimuose būdavo labai žiaurios sąlygos. Turėjau šiokį tokį supratimą apie tai, jog kalėjimuose žmonės badavo ir buvo mušami, tačiau kad taip sunku buvo, nė nesusimąsčiau. Vėliau Alfonsa atidavė  išsaugotą rožančiuką savo dukrai, mūsų mokyklos mokytojai Lidijai Širvaitienei. ,,Tą rožančiuką man rodė mama, aš jį vėliau turėjau kaip relikviją tarp savo daiktų studentų bendrabutyje, kai mokiausi Vilniuje. Bet kartą radau kambary viską išknista (…) buvau apvogta ir tas rožančiukas dingo.“ – štai ką pasakojo Alfonsos dukra. Labai gaila, kad Alfonsos kančios atminimo ženklas dingo, tačiau liko pasakojimai apie vaiko – politinio kalinio – stiprybę ir nenorą pasiduoti.