Kolegos pasveikinę mokytoją ir knygos ,,Mokytojo išpažintis“ vieną iš autorių Algį Bitautą su humoru pasakė: ,,Skaitysime, džiaugsimės, palaikysime, kritikuosime, diskutuosime“. Nes visi, kas perskaitys, susidarys savo nuomonę. O  ji priklausys nuo daug ko – nuo asmeninių patirčių,  vertybinio pasirengimo išgirsti, kaip rašo autoriai, istorijas, paremtas tikrais įvykiais, o gal nuo pozityvaus, neutralaus ar kritiško požiūrio į tuos, kurie kūrė praeityje ir kuria dabar mokyklą, kaip žmogaus ugdymo sistemą. Visais atvejais šios knygos galia – įtraukti ir nepalikti nei vieno ją perskaičiusio abejingo. Nes apie mokyklą ir girdime, ir patys pasakojame daugybę istorijų. Juokaujant galima apžvelgti, kaip kartais keičiasi mūsų santykis su mokykla.  Buvę mokiniai dažnai savo mokyklą prisimena romantiškai, su nostalgijos ir nuotykių elementais. Tapę tėvais ir pradėję atstovauti visuomenei jie jau  pasakoja detektyvines sąlyčio su mokykla istorijas, kuriose yra  fantastikos žanro nuostabos ar dramatiškai istorijai būdingos įtampos. O atsisėdus į atsakingų valstybės kūrėjų kėdes tampama azartiškais istorinių išeičių mokyklai ieškotojais, o kartais rūsčiais kritikais ir švietimo sistemos narstytojais ,,po kaulelį“.  Jeigu rimtai, tai mums, dabartiniams Lietuvos mokiniams ir mokytojams, mokykla, kurioje per dieną praleidžiame 5-8 valandas, o kartais ir ilgiau,- tai gyvenimo realybė, kurią lydi pakilimai ir nuosmukiai, humoras ir ašaros, prasmingos ir absurdiškos situacijos. Tik verta sau priminti –  visais atvejais visų epochų žmonės mokyklą laikė ir laiko vertybe.  O vertybes reikia puoselėti, apginti ir saugoti. Todėl mokytojo Algio bei bendraautorės Giedrės šviežiai parašyta knyga apie mokyklą ir kitos – tos, kurios jau parašytos ar bus sukurtos, – visos kviečia ir kvies diskusijai, kokią mokyklą mes Lietuvoje turėjome, turime ir kokią norėtume turėti.  O perskaičius knygą ,,Mokytojo išpažintis“ visgi šalia tragikomiškų ir kartais ironiškai kritiškų epizodų junti –  mokykla knygos autoriams labai rūpi, mokyklos pasaulį jie nuoširdžiai myli ir savo santykį su mokykla įvardija kaip pašaukiantį pozityviai veikti.  Ir tai ne vien – vėl pajuokaučiau – nenugalimas ,,prestižinės“ profesijos traukos sindromas. Tai platesnis ir gilesnis kuriančių mokyklą asmenybių suvokimas, kad Lietuvoje mokykla turi būti tokia, kad  vaikui čia būtų gera pasiruošti tapti suaugusiu, o mokyklos pasaulyje vaiko labui visi – pats mokinys, šeima, mokytojas, bendruomenė ir visuomenė  – rastų bendrą kalbą ir bendrą veiklos kryptį.  Ir pabaigoje… ,,Gal ši knyga – ne tik apie Alfą?“. Perskaitę galite patys įsitikinti ir parašyti  savo nuomonę.

                                     Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Ingrida Kapočienė