Šiais metais 7D klasės mokinė Elija Sarapinaitė dalyvavo Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro organizuotame nacionaliniame mokinių kūrybos darbų konkurse „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“. Konkurse dalyvavo 600 mokinių iš Lietuvos bei lietuviškų bendrojo ugdymo mokyklų užsienyje. Konkursui buvo pateikti 447 darbai. Elija pristatė savo kūrybinį tiriamąjį darbą ,,PROMOČIUTĖS KLEVUTĖS ISTORIJOS NE LIŪDĖTI, O PRISIMINTI“ (darbo vadovė mokytoja Ingrida Kapočienė). Prasminga, kad mūsų mokykloje yra daug mokinių, kurie domisi savo šeimos ir tautos istorija, kartais tragiškais, o kartais ir nuotaikingais gyvenimo pasakojimais. Nors ir netapome konkurso laureatais, bet mums Elija ir jos darbas yra LAIMĖTOJAI! Laimime ugdydami mokinių istorinį kultūrinį  sąmoningumą, skatindami pažinti savąsias šaknis, palaikyti glaudų ryšį su seneliais ir dar gyvais proseneliais, kviesdami mokinius juos išklausyti ir daug ko išmokti. Kviečiame susipažinti su Elijos darbo ištraukomis.

PROMOČIUTĖS KLEVUTĖS ISTORIJOS NE LIŪDĖTI, O PRISIMINTI

Elijos mintys

Kaip man gimė noras pakalbinti savo promočiutę Klevutę? 2023 m. aš vasarojau pas senelius, kurie gyvena kartu su mano promočiute Švenčionyse. Buvo ramus vakaras.  Gražiai leidosi saulė. Aš su močiute Nijole ir mama Raimonda grįžau nuo Kūnos ežero. O ant suolo kieme, šalia namo, sėdi ir mūsų laukia promočiutė Klevutė (taip meiliai ją vadiname). Prisėdome šalia ir kalbėdamos nepajutome, kaip sutemo – pasimatė žvaigždės.

Promočiutė mėgsta energingai ir net su humoru pasakoti. Bet tą vakarą supratau, kad jos gyvenimas man kaip įdomi ir truputį baisi istorija. Taip sužinojau, kad promočiutė Kleofasa Aidukaitė (Umbrasienė) gimė ir augo netoli Dūkšto Rukiškės kaime. Dabar tas kaimas išnykęs, net žemėlapyje nėra. Mama sako, kad liko tik vienas senas namas. O praeityje ten gyveno nemažai šeimų. Klevutė anksti neteko tėvo, augo su mama, sesute Genute ir broliuku Edvardu. Promočiutė gimė 1935 metais ir buvo vyriausias vaikas, todėl užaugo drąsi, protinga ir gera. Ji prisimena karą ir sunkų gyvenimą pokario metais. O kai apie tai klausinėju, noriai kalba. Manau, kad domėtis prosenelių istorija reikia paskubėti, kol mūsų senoliai su mumis. Nes iš jų sužinome apie savo giminės ir mūsų tautos istoriją. Aš, pavyzdžiui, su Klevute kalbėdamasi pasvarstau apie praeities ir dabarties gyvenimo skirtumus. O mūsų vaikystės ypač skiriasi. Promočiutės vaikystėje buvo daug baimės, sunkūs darbai ir atsakomybė, jokių pramogų, vien tik noras kaip nors išgyventi. Abi kalbėdamosi mes tarsi mokomės viena iš kitos, kad nereikia liūdėti dėl to, kas buvo sunku, bet prisiminti būtina, kad sunkūs laikai nepasikartotų. Su promočiute bendrauju per šventes, atostogas ir savaitgaliais. Ji nieko iš savo praeities neužmiršo, yra šviesaus proto, nors jai 89 metai. Promočiutė su proseneliu Stasiu, kurio aš nespėjau pažinti, susilaukė 8 vaikų. Jauniausi vaikai buvo dvynukai – Kęstutis ir Stasiukas, bet labai liūdna, kad Stasiukas 2 savaičių mirė. O Klevutės dukra Nijolė – tai mano močiutė. Ji augo viena tarp 6 brolių, pavadintų gražiais lietuviškais vardais (Vytauto, Antano, Petro, Algio, Gintauto ir Kęstučio).

Rudenį mokykloje su lietuvių kalbos mokytoja atlikome kūrybinį darbą ,,Mano seneliai“. Mokytoja paskatino, o tėveliai padėjo įrašyti kai kuriuos promočiutės atsiminimus. Jie kartu su Klevutės balsu ir Dūkšto bei Ignalinos krašto žodeliais liks mano ateičiai. O man svarbiausia buvo apie mūsų tautos istorinius įvykius sužinoti ne iš vadovėlio, o iš mylimos promočiutės.

Seniausia nuotrauka mano šeimos albume: Kleofasa ir Edvardas Aidukai (brolis ir sesuo).

1941-1942 metai, Dūkštas. Fotografė Mikšienė (kaip promočiutė pasakojo, Dūkšto fotoateljė fotografuodavosi tik šeimos, kurios gyveno labiau pasiturimai).

PROMOČIUTĖS PASAKOJIMAS (IŠTRAUKOS)

TAI VA, KAIP GYVENOM. TĖVAS IR DĖDIENĖS PIENAS

Gimiau Rukiškės kaime. 1935 metais jis dar priklausė Dūkšto rajonui, o ne Ignalinos. Tėvas (Ignas Umbrasas) mane labai mylėjo, visur veždavosi, kai buvau mažutė. Pati labiau atsimenu, kai prieš pradedant lankyti mokyklą su  tėvu buvau nuvažiavusi Pašilėn, už Ukmergės, pas tėvo brolį. Dėdienė primelžė 1 kibirą pieno. Aš sakau jai: ,,Pas mus penkios karvės duoda kibirą pieno, o čia viena!“ Tai va, kaip gyvenom. Tėvas numirė, kai karas prasidėjo, – tą vasarą. Man gal 6-eri metai buvo. Prisimenu, kad mama (Adelė Aidukienė, bet ją vadino Anele) pasakė: ,,Kelkitės, tėvas miršta“. Gulėjo čionai. Tėvo brolio laukėm – jo žmona labai sirgo. Neatvažiavo dar ilgai. Tada užėjo karas, ir prasidėjo vargai.

VISKĄ MOKĖJAU. DIRBAU KAIP VYRAI

Žemės pas mus buvo 25 hektarai ir 5 hektarai miško. Buvom pagal tų laikų supratimą buožės. Bet kai tėvas anksti numirė, reikėdavo kitus samdyti, kad žemę dirbtų, gyvulius ganytų. Ir pati ganiau.  Karas užėjo. Tada kolūkiai, neduok dieve… Aš, jaunesnė sesuo ir kaimynė Marytė buvom darbininkės. Pas mus gi nebuvo darbingų vyrų. Tai mums reikėjo  vyriški darbai dirbti – ir akėti, ir šienauti, ir drapakuoti. Su dviem arkliais. O kaipgi, juk buvau iš visų vaikų vyriausia, kas daryti, reikėjo mokėti.

KARAS IR FRONTO LINIJA. GAISRAS

1945 m. pas mus karas jau buvo ir pasibaigęs. Pamenu, karo pabaigoj rusai buvo ten, nuo vieškelio, Vardžiukiemy. O pas mus, Rukiškės kaime, vokiečiai. Kažin, ar tarp jų buvo 1 kilometras ar 1,5 kilometro per pievą. Liepos mėnuo, mes rūsy slėpėmės.  Mes visi iš kaimo suėjom, vokiečiai priekyje susigrūdo. Vokiečiai pasakė: ,,Tuoj bus čia!“ Tai ir girdim – lėktuvas ,,ūūū…“ Tik ,,vich…“ sviedinys! Sudaužė mūsų tvartą, gyvulius išdaužė. Kitą kartą diena bus graži, saulė ryte, ramu. Išėjom gi netoli. Kaip iki Aneliutės kluono, kur bala apysausė buvo. Atrodo, ir kaimynė Leonora buvo su vaikais (ji iš Vardžiukiemio buvo atbėgusi nuo karo į Rūkiškes pas gimines). O ruskis pradėjo šaudyti. Tai mes šiton balon supuolėm. O kulkos tik ,,zin zin…“ Mes, trys vaikai, rėkiam, kiek turim jėgos! Matom, eina toks baltas arklys pro šalį – kruvinas visas, apšaudytas. Tada vokiečiai mamai pasakė: ,,Išeikite, nes ateis rusai, jums va! – galvas nupjaus“.Taip mus išvarė iš kaimo. Mama pasikinkė vieną arklį, nes buvo miške paslėpusi nuo vokiečių, pasiėmė karvę. Atėjom į Ažėnų kaimą. Ten atėjo daug žmonių ir karo (veiksmų) nebuvo. Po kurio laiko einant namo atgal žmonės sakė: ,,Degė Rukiškė“. Tai jeigu buvo namas su namu arti vienas kito, tik pereiti – tai galvojo, kad viskas sudegė. Mama tada mums sakė: ,,Pirtis toliau stovi, gyvensim pirtyje“. O kaime buvo iš viso 7 namai. Tai sudegė mūsų svirnas ir kaimyno namas. Mūsų namas nesudegė. Visaip ten žmonės vėliaus kalbėjo. Vieni sakė, kad stiprus lietus užėjo, užgesino gaisrą. Kiti, kad atėjo rusai – užgesino. Matyt, vokiečiai, kai bėgo rusų vejami, tai uždegė mūsų kaimą.

Aidukų šeima pokario metais: vyriausioji Klevutė ( Kleofasa) su broliuku

Edvardu, sesute Genute ir mama Adele Aidukiene.

SOVIETINĖ MOKYKLA. UŽMIRŠTOS PO PAMOKŲ

Mokykla buvo netoli, Vardžiukiemyje.  Iš Rukiškių Vardžiukiemis matydavosi. Tik per kiemą pereiti. Mokytojai, kurie mokėjo iki 10 suskaičiuoti, tai jau ir mokytojais vadinosi. Bet sugebėdavo kampan patupdyti, jeigu ko nesupratai, neperskaitei. Ir prie suolo patupdydavo…O vieną kartą mus su kaimyne Maryte iš Rukiškių sugebėjo po pamokų palikti. Negali išeiti, o jeigu išeisi, tai visą savaitę gali po pamokų likti. Mokytojas išėjo riešutauti iš Vardžiukiemio Rukiškėn ir užmiršo, kad mes paliktos mokykloje. Atėjo jis tada pas tokį Šakioką. Šakys buvo žmogaus pavardė. Tai tas Šakiokas atėjo mus išleisti. Ne mokytojas, nes jam buvo sarmata (gėda). O mes, kur tai matyta, jau sutemus grįžome iš mokyklos! Mūsų mokykloj musė skrenda, tai girdisi. Ar susijuoki, ar ką – tai sėdėsi po pamokų.

NORMOS VALSTYBEI. KIAUŠINIAI TIK PER VELYKAS

Sunku buvo gyventi. Mama sutarkuoja bulves, iškepa. Tokia bulvių košė. Visi atsisėdam valgyti. Vaikams po stiklinę pieno mama inpylė. Daugiau nėr, tik po stiklinę. Mes su seseria dar palaikom, neskubam išgerti, o brolis greičiau išgeria pieną. Tada deda karštą košę burnon ir rėkia. O mes su seseria savo pieno neduodame: ,,O kam tu prarijai, reikėjo pasičėdyti“ (patausoti). Matai, kaip buvo. O kiaušiniai tik per Velykas būdavo. Nes reikėjo kiaušinių normą priduoti, sviestą nešti valstybei. Nieko nėra, o juk kažkada net 7 karves turėjom! Kolūkyje arkuojam kviečius, o kišenė nemaža. Tai atsinešdavom kviečių kišenėje. Tada mama išverda vietoj kruopų, užbalina ir labai skanu būdavo. Sutrūkę tie grūdai, minkšti. O aš tų grūdų vogti labai bijodavau. Naktį kas subaladoja, tai jau pašoku. Vėliau ir vyras mano buvo brigadyrius (brigadininkas), bet bijodavau visokių vagysčių. Sąžininga buvau. Katrie nebijojo, tai nebijojo.